Energetinis efektyvumas ir tvarių sprendimų paieška šiandien yra nebe ateities siekiamybė, o būtinybė, ypač Lietuvos klimato sąlygomis. Kylančios iškastinio kuro kainos ir vis didesnis dėmesys ekologijai skatina individualių namų savininkus ieškoti alternatyvių, patikimų ir ilgaamžių šildymo sprendimų. Tarp modernių technologijų ypač išsiskiria geoterminis šildymas – sistema, leidžianti pasitelkti stabilią žemės gelmių energiją ir paversti ją komfortiška šiluma namuose. Šis metodas ne tik ženkliai sumažina šildymo sąnaudas, bet ir prisideda prie aplinkos tausojimo, nesukuria jokių tiesioginių emisijų.
Nors geoterminio šildymo privalumai plačiai žinomi, jo įrengimo procesas daugeliui vis dar kelia klausimų. Tai kompleksinis, kelių etapų darbas, reikalaujantis ne tik specifinių žinių, bet ir kruopštaus planavimo bei profesionalaus vykdymo. Nuo sklypo geologinio įvertinimo iki galutinio sistemos paleidimo – kiekvienas žingsnis yra svarbus siekiant užtikrinti maksimalų efektyvumą ir ilgaamžiškumą. Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime visą geoterminio šildymo montavimo eigą, paaiškinsime esminius skirtumus tarp lauko kolektorių tipų ir pateiksime įžvalgų, padėsiančių priimti pagrįstus sprendimus.
Pirmasis etapas: sklypo įvertinimas ir projektavimas
Prieš pradedant bet kokius fizinius darbus, būtina atlikti išsamią namų valdos analizę ir parengti detalų projektą. Šiame etape nustatomas pastato šilumos poreikis, kuris apskaičiuojamas atsižvelgiant į jo plotą, sienų ir stogo varžą, langų tipą bei kitus energijos nuostolius lemiančius veiksnius. Tikslus šilumos poreikio apskaičiavimas yra kritiškai svarbus, nes nuo jo priklauso, kokios galios šilumos siurblys bus reikalingas ir kokio dydžio lauko kolektoriaus kontūrą reikės įrengti.
Lygiagrečiai atliekamas ir sklypo vertinimas. Specialistai analizuoja grunto tipą (molis, smėlis, žvyras), jo drėgnumą, gruntinio vandens lygį bei sklypo plotą ir reljefą. Šie duomenys lemia, koks lauko kolektoriaus tipas – horizontalus ar vertikalus – yra tinkamiausias konkrečiu atveju. Pavyzdžiui, erdviame sklype, kurio gruntas yra pakankamai drėgnas, dažniausiai rekomenduojamas horizontalus kolektorius. Tuo tarpu mažuose arba tankiai apželdintuose sklypuose, kur nėra galimybės išvedžioti ilgų vamzdyno kilpų, vieninteliu racionaliu sprendimu tampa vertikalūs gręžiniai.
Pasak šildymo sistemų inžinieriaus Tomo, „daugelis namų savininkų susitelkia į paties šilumos siurblio kainą, tačiau kritiškiausia investicijos dalis yra teisingai suprojektuotas ir įrengtas lauko kolektorius. Per mažas arba netinkamai sumontuotas kontūras sužlugdys net ir pažangiausio šilumos siurblio darbą, lems mažą efektyvumą ir dideles elektros sąnaudas. Tai yra ilgalaikė investicija, todėl taupyti pradinių geologinių tyrimų ir projektavimo sąskaita – didelė klaida, kuri ilgainiui kainuos kur kas daugiau“.
Lauko kontūro įrengimas: horizontalus kolektorius ar vertikalūs gręžiniai?
Pasirinkus kolektoriaus tipą, pradedami lauko darbai. Jei montuojamas horizontalus kolektorius, pirmiausia nukasamas viršutinis derlingo grunto sluoksnis. Tuomet, priklausomai nuo projekto, kasamos tranšėjos arba lyginamas visas plotas, kuriame maždaug 1,2–1,8 metro gylyje klojamos specialaus plastiko vamzdžių kilpos. Svarbu išlaikyti tinkamus atstumus tarp vamzdžių, kad būtų užtikrintas efektyvus šilumos surinkimas. Bendra taisyklė teigia, kad horizontalaus kolektoriaus plotas turėtų būti maždaug 1,5–2 karto didesnis už šildomą pastato plotą. Baigus kloti vamzdyną, jis užpilamas gruntu. Šis sprendimas yra pigesnis, tačiau reikalauja didelio laisvo žemės ploto, kuris vėliau negali būti užstatomas ar apsodinamas giliašakniais medžiais.
Vertikalūs gręžiniai (zondai) – tai technologiškai sudėtingesnis ir brangesnis, tačiau itin efektyvus ir vietą taupantis sprendimas. Specialia gręžimo technika sklype yra išgręžiamos viena ar kelios kiaurymės, kurių gylis paprastai siekia nuo 50 iki 150 metrų. Į kiekvieną gręžinį nuleidžiamas U formos zondas, sudarytas iš dviejų vamzdžių, kuriais cirkuliuos neužšąlantis skystis. Atlikus hidraulinį bandymą ir įsitikinus sistemos sandarumu, gręžinio ertmė užpildoma specialiu šilumai laidžiu mišiniu – atliekamas tamponavimas. Tai užtikrina maksimalų kontaktą tarp zondo ir aplinkinio grunto, taip pagerinant šilumos mainus.
Vidaus sistemos montavimas ir sistemos paleidimas
Įrengus lauko kontūrą, kolektoriaus vamzdžiai įvedami į pastato vidų, dažniausiai į katilinę ar kitą techninę patalpą. Čia montuojamas pagrindinis sistemos elementas – šilumos siurbliai. Jis yra jungiamas prie lauko kolektoriaus ir integruojamas į namo šildymo sistemą: grindinį šildymą, radiatorius ar fankoilus. Taip pat prijungiamas karšto vandens ruošimo boileris. Šiame etape atliekami visi reikalingi hidrauliniai ir elektriniai pajungimai.
Baigus montavimo darbus, visa sistema užpildoma specialiu neužšąlančiu skysčiu (dažniausiai – glikolio tirpalu) ir nuorinama. Atliekamas slėginis bandymas, siekiant dar kartą įsitikinti visišku sistemos sandarumu. Galiausiai atliekamas pirmasis paleidimas ir derinimas. Specialistai nustato šilumos siurblio parametrus, pritaikydami juos prie konkretaus pastato ir vartotojo poreikių. Teisingas sistemos suderinimas garantuoja, kad geoterminis šildymas veiks maksimaliu naudingumo koeficientu, o namų savininkai, tokie kaip Petras ar Irena, galės džiaugtis stabiliomis ir minimaliomis šildymo išlaidomis ilgus metus. Geoterminio šildymo įrengimas yra rimta investicija, tačiau jos grąža, vertinant per komforto, ekonomiškumo ir tvarumo prizmę, yra neabejotina.
Be First to Comment