Mažieji Lietuvos miesteliai ir kaimiškos vietovės ilgą laiką buvo laikomos ramybės oazėmis, kur nusikalstamumas – retas ir dažniausiai smulkus reiškinys. Tačiau pastaraisiais metais šis stereotipas pradėjo byrėti. Vis dažniau fiksuojamas sunkesnių nusikaltimų – vagysčių, turto sugadinimo, o kartais ir smurto – augimas atokiuose regionuose. Šie pokyčiai verčia klausti: kodėl kaimo vietovės, kurioms itin svarbus saugumo jausmas, sulaukia nepakankamo teisėsaugos dėmesio?
Skaičiai, kalbantys už save: atskirties žymės
Nors bendra Lietuvos nusikalstamumo statistika pastaraisiais metais rodo mažėjimo tendencijas, ypač didžiuosiuose miestuose, situacija kaimo vietovėse dažnai slepia kitą realybę.
Statistika pabrėžia trūkumą: Analizuojant policijos pareigūnų skaičių 100 tūkst. gyventojų, matyti didelė regioninė nelygybė. Pavyzdžiui, 2021 m. Utenos rajono savivaldybėje 100 tūkst. gyventojų teko 464 policijos pareigūnai, tuo tarpu Vilniaus rajono savivaldybėje (apimant kaimiškas vietoves) šis rodiklis siekė vos 72 pareigūnus 100 tūkst. gyventojų. Kauno rajono savivaldybėje – 75 pareigūnus. Toks drastiškas pareigūnų skaičiaus skirtumas tiesiogiai lemia galimybes užtikrinti viešąją tvarką periferijoje.
Kaimo vietovėse policijos apylinkės inspektoriaus aptarnaujama teritorija neretai siekia 289 kvadratinius kilometrus, o tai yra daugiau nei dvigubai viršijantis šalies vidurkį (apie 137 kv. km). Dideli atstumai ir mažas pareigūnų tankis reiškia lėtesnį reagavimą į iškvietimus ir mažiau laiko prevenciniam darbui.
Mažiau pareigūnų – mažiau dėmesio
Pagrindinė policijos dėmesio trūkumo kaimiškose vietovėse priežastis yra sisteminis policijos pareigūnų trūkumas visoje Lietuvoje. Nors pareigūnų poreikis yra didelis ir Vilniuje, ir kituose didmiesčiuose, kaimo vietovės patiria didžiausią personalo trūkumą dėl kelių esminių veiksnių:
- Ekonominės priežastys: Mažas atlyginimas, ypač lyginant su dideliu darbo krūviu ir atsakomybe, atbaido jaunus pareigūnus nuo darbo atokiuose regionuose.
- Geografinė izoliacija: Gyvenimas ir darbas mažuose miesteliuose nėra patrauklus karjeros siekiantiems pareigūnams. Trūksta bazinės materialinės ir techninės aprūpinties, kuri koncentruota regionų centruose.
- Reformų padariniai: Policijos reformos, siekdamos optimizuoti resursus, dažnai centralizuodavo pajėgas didesniuose miestuose, palikdamos mažesnius miestelius su minimaliais resursais.
Šiuos iššūkius atspindi ir regionų naujienos, kurios reguliariai praneša apie neapgyvendintas apylinkės inspektorių vietas ir nusiskundimus dėl ilgo atvykimo laiko įvykio vietoje.
Pavojus ir latentinis nusikalstamumas
Dėl lėtesnio reagavimo ir mažesnio matomumo kaimo vietovėse klesti latentinis nusikalstamumas – tie nusikaltimai, apie kuriuos nepranešama. Mažėjantis gyventojų pilietiškumas, nepasitikėjimas teisėsauga dėl jos lėtumo ir baimė prieš vietinius pažeidėjus verčia žmones nutylėti apie nusikaltimus.
Saugumas kaimo vietovėse taip pat glaudžiai susijęs su socialinėmis problemomis: nedarbas, alkoholizmas ir skurdas sukuria kriminogeninę terpę. ES parama atgimstančioms bendruomenėms, apie kurią skelbia kitos regionų naujienos, gali padėti spręsti socialines šaknis, tačiau jos nepakeis fizinio policijos buvimo ir operatyvumo.
Išvada ir sprendimo ieškojimas
Nors Policijos departamentas ėmėsi priemonių, tokių kaip kaimiškų vietovių aptarnavimo modelių peržiūra ir glaudesnis bendradarbiavimas su seniūnais (pvz., aktyvus gyventojų aptarnavimo modelis, kur pareigūnai dirba tiesiog bendruomenės centre), pareigūnų trūkumas išlieka kritinis.
Kol nebus rastas sprendimas, kaip užtikrinti tinkamą pareigūnų atlyginimą, sumažinti krūvį ir išlaikyti adekvatų personalo tankį atokesnėse vietovėse, mažuose miesteliuose ir kaimuose gyvenantys žmonės jausis mažiau saugūs. Saugumas neturi būti privilegija, priklausanti nuo gyvenamosios vietos dydžio. Tai yra teisė, kurią valstybė turi užtikrinti visiems Lietuvos piliečiams.
Be First to Comment