Bene sudėtingiausios tūkstančio lenktynės baigėsi: „Bunasta-Savesta“ komandai teko žaibiškai reanimuoti automobilį

Palangoje praūžė dvidešimt antrosios „Aurum 1006 km“ lenktynės, kurios iš kitų išsiskyrė itin didele gausa įvairiausių incidentų. Lenktynės tęsėsi iki dešimtos valandos vakaro, mat tai yra laiko riba, kai lenktynės stabdomos sportininkams nespėjus greičiau įveikti viso tūkstančio kilometrų atstumo. Taip nutiko dėl to, jog itin dažnai buvo keliama geltona vėliava visoje trasoje ir automobiliams teko sukti ratus nesportiniu tempu.

Nemalonūs nuotykiai prasidėjo jau pirmajame posūkyje po starto – „Lamborghini“ automobilis neįsiteko apsisukime ir užtruko, kol „išsilaisvino“. Deja, užsilaikyti teko ir tiesiai už jo važiavusiems sportininkams, tarp kurių pirmasis buvo „Bunasta-Savesta“ komandos vairuotojas Tomas Rimkus. Nors šis incidentas ir užlaikė sportininką stovint trasoje kelioliką sekundžių, kontakto pavyko išvengti ir lenktynėms tai didelės įtakos nepadarė, o stabilų ir greitą laika išlaikiusi komanda užtikrintai siekė savo tikslų.

Didžiulė drama likus porai valandų

Nors stebint iš šono atrodė, jog trasoje automobiliai dažniau važiuoja vorele paskui saugos automobilį, nei lenktyniauja, „Bunasta-Savesta“ komanda visų lenktynių metu nuosekliai siekė savo tikslo – pirmosios vietos klasėje ir pozicijos greičiausiųjų dešimtuke bendroje įskaitoje. BMW M4 GT4 automobiliu besivaržanti komanda pamažu išsiveržė į lyderės poziciją savo klasėje ir net pradėjo kovoti dėl šeštosios vietos bendroje įskaitoje. Viskas ėjosi puikiai, kol iki lenktynių likus kiek daugiau nei dviem valandoms tame pačiame posūkyje, kaip ir pirmajame rate, Tomo Rimkaus vairuojamas BMW gavo netikėtą smūgį į automobilio šoną – nevaldomas TCR klasės automobilis išmušė BMW priekinį ratą ir pažeidė aušinimo sistemą. Automobilį į pit lane parvežė evakuatoriaus automobilis.

Tiek komanda, tiek susirinkusi gausi jos palaikymo komanda galvojo, kad lenktynės baigtos, bet „RR Team“ mechanikų komanda nebuvo linkusi pasiduoti iki paskutinės akimirkos. Neįtikėtinu greičiu komandos garaže automobilis vėl įgavo formą ir, kaip komandos nariai juokavo, šlubas ir vos paeinantis, vėl išvažiavo į trasą vardan garbingo finišo.

Deja, bet iškovotos pozicijos dėl avarijos buvo išbarstytos – komanda liko trečia savo klasėje, o bendroje įskaitoje nusirito į trečią dešimtuką. Iki avarijos „Bunasta-Savesta“ važiavo pirmi savo įskaitoje ir septinti bendroje. Jurgis Adomavičius pasakojo, kad apmaudu yra ir vėl išsikelti tikslus prieš Palangos lenktynes bei vėl jų neįgyvendinti: „Ne pirma „štuka“, kurioje nepasiekėme savo išsikeltų tikslų ir yra labai daug nusivylimo. Kai finišuoji ar pasieki savo tikslus, organizme išsiskiria tam tikra medžiaga, laimės hormonas. Gaila, bet šiandien jis neišsiskyrė. Įdėta daug darbo, daug pastangų, daug ir pinigų, po velniais. Ir taip, mes lipom ant podiumo bei gavom apdovanojimą, bet savo tikslų mes nepasiekėm. Likus pusantros valandos turėjom dvylikos ratų persvarą prieš artimiausią konkurentą savo klasėje ir jau galvojome apie aukštesnę poziciją bendroje įskaitoje“.

J. Adomavičius ant nugalėtojų pakylos šeštadienį lipo net du kartus – jis važiavo ir „Parnasas-veža“ komandoje, kuri BMW automobiliu varžėsi 325 CUP klasėje. Šioje klasėje komandai pavyko iškovoti antrąją poziciją, nuo pirmosios vietos atsiliekant dvylika ratų.

Džiaugiasi dėl komandos stiprybės

Tomas Rimkus, kuriam, deja, ir teko patirti avariją, pakeitusią visą lenktynių eigą, sako, kad jau nuo pradžių jautė, jog šeštadienis buvo ne jo diena.

„Po antros valandos duodamas interviu sakiau, kad ne mano diena šiandien. Net Sauliui sakiau, kad šiandien ne mano diena ir darytų taip, kad man netektų daugiau šiandien važiuoti – tegu važiuoja kiti. Bet teisėjai nusprendė, kad raudonos vėliavos laikas, prastovėtas trasoje, nebus užskaitytas kaip važiavimas. Po to iš tikrųjų gerai važiavau, jaučiau mašiną, viskas buvo labai gerai, o paskui matėt kaip buvo. Toks jausmas kaip važiavau sankryžoj ir iš niekur nieko gavau smūgį. Sunku ką komentuoti, vienu metu norėjau prasmegti žemėn ir nieko nematyti aplink, bet mes kaip komanda įrodėm, kad esam stiprūs. Džiaugiuosi, kad visgi finišavom. Viską susitvarkysim. Komandą turim stiprią“, – po finišo emocingai pasakojo T. Rimkus, kuriam ir teko garbė užbaigti lenktynes po to, kai mechanikai prikėlė automobilį.

Komandos vadovas Saulius Jurgelėnas taip pat džiaugėsi ir didžiavosi tuo, kaip gerai vairuotojai dirbo trasoje, o mechanikai – krizinėje situacijoje.

„Jaučiu pasididžiavimą mechanikų komanda, kad iš principo sugebėjo prikelti automobilį taip, kad jis važiuotų. Taip, jis nekonkurencingas, jis šlubas, jis pusiau nestabdo, bet jis gali važiuoti. Bent jau garbės ratus mes pravažiavome ir finišavome garbingai – tai yra tam tikras komandos kovingumo parodymas. Tai reiškia, kad ir kitose varžybose mechanikais gali pasikliauti – padarys iš bet ko, bet ką. Ne veltui jau anksčiau minėjau, kad ne kiekvienas mechanikas gali būti lenktynių mechaniku. Reikia kūrybos, išradingumo, greičio ir greito mąstymo. Didžiuojuosi, nukeliu kepurę ir lenkiu galvą. Šaunuoliai.

Vyrai trasoje taip pat darė puikų darbą ir puikiai važiavo – kada reikėjo atakavo, kada reikėjo prilaikė kitus. Viskas ėjosi, atrodo, kaip iš natų. Susikrovėme nemažą pranašumą savo klasėje ir tvirtai sėdėjome dešimtuke. Bet toks tas techninis sportas ir aišku apmaudu, kad ne dėl mūsų klaidų varžovai išspyrė mus iš kautynių. Dabar guodžiamės tuo, kad kovingai finišavome, palaikom komandos dvasią“, – apie Palangos lenktynes kalbėjo S. Jurgelėnas.

Sako, kad žiedo kol kas užtenka

Puikų tempą trasoje rodęs Lietuvos ralio čempionas Vaidotas Žala pasakojo, kad žiedas labai skiriasi nuo ralio, tačiau įžvelgė panašumų su Dakaru: „ralyje paprasčiau, nes esi priklausomas tik nuo savo ekipažo klaidų. Šiek tiek primena Dakarą, nes ten irgi gali „užsirauti“: atsiranda lenkimai, dulkės ir visko gali nutikti. Čia buvo labai saldus pirmas blynas tol, kol neįvyko ta nelaimė ir mūsų nenukalė. Iki tol buvo gera emocija, viskas dirbo kaip laikrodis: ir klaidelių nebuvo, ir mynėm gerai, ir rezultatas buvo. Lošėm ir klasėj, ir absoliute švietėsi padori pozicija, bet nutiko kaip nutiko. Gaila, kad taip įvyko ne dėl savo klaidos, bet kai trasoje važiuoja daugiau nei 40 automobilių yra didelė tikimybė, kad kažkas tokio gali nutikti“.

Taip pat, paklaustas ar dar norėtų grįžti į žiedą, Vaidotas pasakojo, kad šiai akimirkai jo jam pakanka, bet tikrai nespjauna į tai ir nesako griežto ne ateities startams: „turbūt, kad grįžčiau, bet į tokią trasą norėtųsi grįžti su techniškai greitesniu automobiliu. Lenkimai šioje trasoje su panašaus galingumo automobiliais turi šiokios tokios specifikos ir su pavydu žiūrėjau į visokius „poršus“ ir „Lamborghini“, kuriems nereikia vargti posūkiuose ir lėtesnius susigaudo pagreitėjimuose. Tuo tarpu mums reikėjo daugiau padirbėti, nes buvo daug automobilių, turinčių panašų pagreitį ir dėl to tie lenkimai buvo nervingesni, buvo įvairių situacijų, kur reikėjo pasistumdyti. Tai dabar pabandžiau, kol kas sotu, o kaip bus vėliau – žiūrėsime“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *